Nuo 2013 metų prasidėjo „kriminalinis trileris“, kurio scenarijaus pavydėtų net Holivudo kino režisieriai. Pasirodo, Lietuvos Respublikos institucijos jau nebeturi jokių dokumentų, įrodančių, kad t. Stanislovas ir dabartiniai kapucinai nebėra tie patys kapucinai, tęsiantys prieš karą buvusių kapucinų veiklą. Keistai atrodo Lietuvos vyriausybės, turinčios patarėją religiniais klausiamais Julių Ratkų, Teisingumo, Žemės ūkio ir kitų ministerijų veiksmų stoka – minėtų raštų ir sutarčių ignoravimas, o gal tai liudija apie kitokius valdininkų tikslus?
Arvydas Juozaitis autobiografinėje knygoje „Tėvas Stanislovas. Pasakojimų knyga“ (Vilnius, 1995, p. 12) rašo, kad 1936 metais t. Stanislovas atėjo į Plungės kapucinų vienuolyną ir tapo kapucinų vienuoliu. Tai liudija ne vienas šaltinis. Faktai parodo, kad mažesnieji broliai kapucinai buvo ir darbavosi dar prieš karą. Šiam garbingam vienuoliui teko nelengva dalia: du kartus „paviešėti“ Sibire, nuolat būti persekiojamam už savo įsitikinimus. Pokariu kapucinų vienuolynas buvo sunaikintas, ir t. Stanislovas tapo diaceziniu kunigu. Pagaliau atėjo 1990-ieji – Lietuvos nepriklausomybės metai. Kapucinų generalinis ministras Romoje F. R. Cararro tais pačiais metais savo dekretu (Nr. 00896/90) atkūrė ir įregistravo Lietuvos kapucinų Lurdo provinciją kaip teisėtą prieš karą kapucinų turėtų teisių perėmėją. Savo rašte generalinis ministras teigia: „Iš tiesų broliai iš Telšių vyskupijos vyskupo gavo leidimą imtis veiklos Plungės mieste... (...) Mūsų broliai, kurie iki pat 1935 metų užtruko Lietuvoje... (...) Po to 1948 m. buvo uždaryti dveji namai, po to tretieji, todėl broliai buvo išsklaidyti, vieni uždaryti į kalėjimą, kiti išvežti į Sibirą... (...) Mes, Generalinis Ministras, generalinio definitoriaus pritarimu, įsteigiame Lietuvos Generalinį Komisariatą ir skelbiame, jog jis yra įsteigtas Lietuvos Generalinėje provincijoje, pavaldžioje visoms Ordino generalinių provincijų teisėms ir būdingiems įsipareigojimams... (...) pirmasis patarėjas: Brolis Stanislovas Mykolas Dobrovolskis.“
Apie tai, kad mes esame tokie patys kapucinai kaip ir t. Stanislovas bei kiti broliai, kurie buvo ir prieš karą, o ne kokie nors kiti, iš Romos dar kartą pranešė kapucinų generalinis ministras br. Mauro Johri 2014 metais (Nr. 00020/2014) raštu: šiuo metu Lietuvoje gyvenantys ir dirbantys Broliai Kapucinai yra teisėti paveldėtojai Kapucinų, prieš Antrąjį pasaulinį karą gyvenusių Kauno-Petrašiūnų, Plungės ir Šiaulių vienuolynuose“. Kad iš tikrųjų t. Stanislovas yra tikras kapucinas ir kad kiti broliai, gyvenantys Lietuvoje, yra tie patys kapucinai, kurie buvo ir prieš karą, patvirtina Lietuvos Vyskupų Konferencijos buvusio pirmininko arkivyskupo S. Tamkevičiaus 2014 metų
(Nr. 1-220/14) pažyma: „(...) Lietuvos Kapucinų Lurdo provinciją, registruotą kaip tradicinę religinę bendruomenę (kodas 192083255), kuri yra iki Antrojo pasaulinio karo veikusi Plungės kapucinų vienuolyno teisių perėmėja.“
Tai, kad dabartiniai kapucinai, kaip ir t. Stanislovas, nėra apsišaukėliai ar visai kita vienuolija, gali patvirtinti tik pati kompetentinga bažnytinė valdžia, remdamasi sutartimi, sudaryta tarp Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto Vilniuje 2000 m. gegužės 5 d.: „3. Kompetentinga Katalikų Bažnyčios institucija, vadovaudamasi Kanonų teisės normomis, gali įsteigti, pakeisti, panaikinti ir pripažinti bažnytinius juridinius asmenis. Kompetentinga valstybinė institucija informuojama apie tokius sprendimus, kad su jais susiję pasikeitimai būtų įregistruoti pagal valstybės teisės reikalavimus.“
Tai supranta net pasaulietinė valdžia: jai pakanka archyvinių dokumentų, pažymų, sąžinės ir padorumo. Plungės administracijos direktoriui A. Krauleidžiui aišku, kad šiuo metu esantys kapucinai yra tikri, ir jis dėl atkuriamos teisės į Plungės vienuolyną parašė Ministro Pirmininko kanclerio pavaduotojui raštą (2010-08-09, Nr. A3-1659) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Lietuvos Kapucinų Lurdo viceprovincijos turėtą nekilnojamą turtą Plungėje“, t. y. vienuolyno pastatus, kurie iki karo priklausė kapucinams. Plungės miesto tarybai taip pat aišku, kad Kaune esantys kapucinai yra tie patys kapucinai, ir tai išreiškė savo sprendimu (2010 09 23, Nr. TI-206). Ankstesnė Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu (2011 08 17, Nr. 930) pareiškė, kad kapucinai, kaip ir t. Stanislovas, iš tikrųjų buvo Plungėje ir turėjo vienuolyną.
Tuo remiantis, t. Stanislovas ir kiti broliai yra pagal įstatymus pripažinti kaip mažesnieji broliai kapucinai. Perskaičius minėtus teisės aktus, peržiūrėjus istorines knygas, yra labai aišku, kad ir t. Stanislovas, kuris jau prieš karą įstojo į kapucinų vienuolyną, ir dabartiniai broliai yra tie patys kapucinai ir nėra jokių kitų.
Kalbant konkrečiai, po 25 nepriklausomybės metų netikėtai „paaiškėjo“, kad t. Stanislovas nebėra laikomas kapucinu kaip ir kiti broliai ir atsiduria už įstatymo ribų, nes nebėra dokumentų, patvirtinančių šį faktą. Kapucinams pateikus Nacionalinei žemės tarnybai (NŽT) prie Žemės ūkio ministerijos dokumentus, valdininkai tikriausiai „išsigando“ pamatę, kad t. Stanislovas buvo tikras kapucinas kaip ir kiti broliai, ir NŽT direktoriaus pavaduotojas V. Pakalka (2014-04-25, Nr. 1SS(3.5)1059) Kauno kapucinams parašė: „prašydami įvertinti jūsų pateiktus papildomus dokumentus ir informuoti Nacionalinę Žemės Tarnybą, ar šių dokumentų pakanka spręsti, kad Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincija yra Plungės kapucinų vienuolyno teisių perėmėja bei, ar pateikti papildomi dokumentai laikytini tinkamais dokumentais.“ Taip reikia suprasti, kad Lietuvos klerkams pateikti aiškiai suformuluoti raštai (net tarptautiniai) nieko nereiškia, kad oficialius dokumentus reikia įvertinti ir „pervertinti“, kad klerkai mato poreikį siųsti užklausą Teisingumo ministerijai, ar t. Stanislovas su kitais vienuoliais buvo tikras kapucinų vienuolis. Teisingumo ministerija sukurpia tokį raštą teismui (2014-03-27, Nr. (1.15), TR-2087), kuriame pasmerkia ne tik brolius kapucinus, bet ir gerbiamą t. Stanislovą nešlovei: „pažymime, kad Teisingumo ministerija neturi jokių dokumentų, iš kurių galima būtų spręsti apie tai, ar Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincija yra Plungės kapucinų vienuolyno teisių perėmėja“. Manome, kad galbūt iš pradžių tuos dokumentus Teisingumo ministerija nuslėpė. Jei valstybinė įstaiga neturi tokių dokumentų, tai ji privalo patikrinti faktus, nes tokia yra šios institucijos misija, o jei to nedaro – reikalai liūdni. Galima daryti išvadą, kad prieš karą nebuvo jokių kapucinų ir t. Stanislovo, kad tai – paprasčiausiai fikcija ir išsigalvojimas.
Trileris pasiekė kulminaciją: nejaugi kapucinai ir t. Stanislovas kaip religinė bendruomenė, kuri nukentėjo nuo komunistų, patirs tolesnį persekiojimą ir bus galutinai sunaikinta? Teisingumo ministerija pateikė raštą Žemės ūkio ministerijai (2014-10-22, Nr. 8.3.44, TR-7161): „[Kapucinų] Pareiškime klausiama, kodėl Lietuvos Kapucinų Lurdo viceprovincijos, Lietuvos Vyskupų Konferencijos, atskirų vyskupijų pateikti dokumentai, Romos ir Krokuvos Kapucinų kurijų ir net Lietuvos Respublikos institucijų dokumentai nėra pripažįstami kaip dokumentai, turintys juridinę galią ir jais nesivadovaujama... (...) dokumentų vertinimas nepriklauso Teisingumo ministerijos kompetencijai.“ Nacionalinės žemės tarnybos vadovė Daiva Gineikaitė parašė, kad kapucinai bus pripažinti tokiu atveju: „Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, [tai įvyks] Jums nusistačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad LKLV (Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincija) yra Plungės kapucinų vienuolyno teisių perėmėja (ar nusistačius, kad LKLV pati veikė iki 1940 metų.“ (2015-11-12, Nr. 1SS-3124-3.5). Juk tai jau įrodyta anksčiau minėtais dokumentais. Pasirodo, Lietuvoje įsigaliojo nauja praktika, kad pateikus oficialius juridinius dokumentus, vis tiek privaloma nustatyti jų juridinę reikšmę ir įrodyti, kad patvirtintas dokumentas yra patvirtintas dokumentas. Jei visi minėti raštai nepripažįstami, tai yra paneigiamas kapucinų ir t. Stanislovo egzistavimas. Užduotis įvykdyta. Absoliutus teisinis nihilizmas: bet koks juridinis raštas ar dokumentas yra niekinis. Kaip sunkiai serga Lietuvos valdininkija ir teisinė sistema... Jai skubiai reikalinga reanimacija arba operacija.
T. Stanislovas, kaip pats save vadino, buvo „mažutėlių tarnas“ ir norėjo, kad vis mes tarnautume Lietuvos paprastiems žmonėms ir jiems padėtume. T. Stanislovo misiją tęsia likę jo broliai kapucinai, tarnaudami priklausomiems žmonėms, benamiams, visuomenės atstumtiesiems, nuo smurto nukentėjusioms moterims, gatvės vaikams savo įsteigtuose pagalbos centruose. Prašome geros valios žmonių apginti t. Stanislovo atminimą ir mažesniųjų brolių kapucinų egzistavimą savo parašais, pilietinėmis akcijomis ir atkurti istorinį teisingumą – kad t. Stanislovas tikrai buvo kapucinas, savo kelią su kitais broliais kapucinais pradėjęs Plungėje, kuri yra kapucinų ir Lietuvos istorijos dalis.
Lietuvos kapucinų vardu br. Vincentas Tamošauskas OFMCap
